Tajui keturi...

Prieš kelias dienas atšventėme savo pirmagimio ketvirtąją šventę. Turbūt pavadinti atšventimu ne visai tinka, nes prieš gimtadienį visą savaitę prasikankinom gripuodami VISI TRYS (aš, Tajus ir Svaja). Taigi, suplanuota Spiderman'o šventė su keliais draugais buvo nukelta. Kadangi kovo 21mąją jautėmės truputį geriau, taigi bent jau susiruošėm Spiderman'o pyragą. Kaip tyčia, dovanas Tajui nupirkom kelias dienas prieš (labai jau netipiška paskutinės minutės mamai...), tai bent jau teko truputis džiaugsmingų akimirkų. Nuo Lietuvos senelių Tajus gavo ilgai prašytus ir lauktus transforms (žaislus transformerius). O šiaip gavo imtyninko aprangą (Nintendo Wii wrestling'as - naujausia Tajaus aistra) ir beisbolo (Tajus jį vadina "spaceball") pirštinę su kamuoliuku (aišku, su Spiderman'o piešinuku). Pirmą kartą vaikinas su naujaisiais žaislais užsiėmė. Iki šio visas gimtadienio dovanas Tajus priimdavo kaip susivaldęs karalius - patenkintas, bet tik su vos vos matoma šypsena. Šį kartą šypsenos irgi nelabai matėm, bet jau aiškiai pasakė, kad buvo patenkintas.

Kriziavimas

Susimąsčiau kaip Tajus pasikeitė per tuos keturis metus. Visai nepasikeitė jo rimtoji išraiška. Tajus nenešioja širdies ant rankovės, kaip sako anglai. Tiek gerus, tiek piktus jausmus dažniau užgniaužia savy nei parodo. Tačiau trečių metų krizė (??) padėjo jausmams išsilieti. Praėjus šiems keliems sunkiems mėnesiams, truputį prisibijau Tajaus paauglystės. Praktiškai nuo šio rudens pasirodė geroki šio avinuko ragiukai. Užsispirinėjo dėl visko pradedant nuo ankstaus ryto: ar reikia ryte rengtis? jeigu reikia, tai kodėl rengtis tai, ką siūlo mama? pusryčiai? kam jie? žaislai reikalingi tik tada, kai nueinam į parduotuvę pirkti valgyti, grįžus namo reikia TIK televizoriaus... Na, nelengvas tas trijų metų periodas mums buvo. Abu verkėm, pykomės, rėkavomės, prisiskaitėm knygų apie vaikų auklėjimą, prisižiūrėjom auklės gelbėtojos laidų... ir praėjo.

Savi-disciplina?

Dabar Tajus pasidarė itin savi-discipliniškas. Nežinau ar todėl, kad pritaikėm įvairiausius auklėjimo metodus, ar tiesiog iš to amžiaus išaugo. Jis labiau suvokia dienos ritmą ir tai, kada ką reikia daryti (gal padėjo mūsų dienos tvarkos sąrašiukas su apdovanojimo lipdukais) - nėra reikalo pyktis dėl rytinio rengimosi, valgymo ir kitų dalykų. Tajus pradėjo suprasti derybų meną. Iš ryto sumąstęs, ką nori daryti, jis ateina prie manęs ir sako: "Mama, turiu aidėją... Aš pažiūrėsiu vieną filmuką, o tada padarysiu darbelius, o tada pažaisiu du wrestling'o žaidimus." Jei tą dieną daugiau nieko nenumatome, aidėja tinka. Įdomiausia, kad jis visiškai sąmoningai ir sąžiningai televizorių išjungia baigusis laidai. Išimtinais atvejais, jei toliau seka dar vienas mėgstamas filmukas, ateina ir paklausia, ar galėtų dar vieną pažiūrėti. Jei ne, priima tai kaip sąžiningą sutarimą. Tiesą pasakius, džiaugsmo Tajaus tokiu savi-disciplinos jausmu garsiai nereiškiu, nes vis dar negaliu tuo patikėti :)
Dar vienas sunkumėlis buvo, nes rudenį Tajui prasidėjo savotiški pykčio priepuoliai. Negavęs ko nori, pradėdavo urgzti, net užsimodavo suduoti, mėtydavo daiktus, jei nepavykdavo jų surinkti... Susitarėm, kad supykęs nueis į savo kambarį apsiraminti. O kaip bus ramus, pakalbėsim. Vieną dieną, susipykęs su tėčiu, Tajus nužingsniavo į savo kambarį. Tėtis pasimetė (nežinojo apie mūsų susitarimą) - ir paskui. Tajus pro dantis suurzgė - "I need to calm down." Ir sėdi supykęs... Dabar pykčio priepuolių beveik nebėra. Tiesa...šiandien Tajus patarė MAN kaip kovoti su savo pykčiu.

Cool off!

Na, išvažiavom šiandien nusipirkti maisto. Ir kaip tyčia, gal trys vairuotojai "nugrybavo" prieš mane. Kaip žinia, su vairavimo kantrybe man sunku. Ir papypsinau ir apiburnojau draugiškai apakusius kolegas vairuotojus. Važiuojant atgal, Tajus lyg tarp kitko sako: "Mama, žinai, kaip tėtis man sako 'cool off'? Kai aš kartais būnu labai piktas, tai man tėtis visuomet sako - atvėsk." "Kodėl tu man tą pasakoji?" klausiu. Tajus su šypsena atsako: "Gal šiandien tau reikėtų truputį atvėsti?" Nu va...Teks mokytis atvėsti.
Iš dvimečio drovuolio, Tajus išaugo į gana socialų vaikinuką. Atėjus pas ką nors į svečius, jis gana greitai atranda žaislus ir draugus, su kuriais galima žaisti. Bet šiaip tai draugavimas ir žaidimai vyksta jo pačio ritmu. Jei žaisti nenori, nepriversi. Norint įtraukti į kokią veiklą, geriausia pradėti tą veiklą pačiai, o Tajus prisijungia.
Labiausiai mane žavi Tajaus jautrumas. Nors nėra jis baisiai jautrus kitiems, pastebi, kad sesė nori miego, arba, kad mama pavargus. Dabar, "užaugęs" (kaip sako pats) pradėjo padėti ir užnešti pirkinius ir kambarius tvarkytis. Trumpai tariant, auga į labai įdomų žmogeliuką.
O štai nuotraukėlės kelios iš mūsų gimtadienio "šventės" ir Tajaus Spiderman'iško kreizėjimo. Beje, visi piešiniai - tiek ant pyrago (kuris, beje, buvo toks saldus, kad buvo neįmanoma valgyti), tiek ant Tajaus veido - tėčio darbas :)